Šeiminis savaitgalis

Šis savaitgalis buvo labai šeimyninis ir labai puikus. Pirmą kartą gyvenime dariau bulvinius antspaudus. Nors tai paprasta vaikiška pramoga, buvo smagu juos pjaustyti, mirkyti į dažus ir dėlioti ornamentus. Nors ir nepavyko įtraukti daugiau nei vieno šeimynykščio į šią veiklą, dėl to nebuvo liūdna - visi bent galėjo pasidžiaugti mano geltonom žvaigždutėm, raudonom širdutėmis ir žaliais rombais. Žinau, kad kada nors vėl to imsiuosi, tik pabandysiu sudominti ir vaikus.
Savaitgalį buvom kariuomenės šventėje Vingio parke. Dar sykį pasidžiaugėm šiuo puikiu parku. Buvo labai miela matyti daug šeimų su vaikais, daug patenkintų žmonių. Puikus oras ir paukščių trelės pagyvino iškylą. Keistai veikė kariuomenės iškilmės. Nors mes buvom dar prieš pačią šventę, visa parko estrados teritorija buvo apstatyta kariniu miesteliu.



Nesu kariuomenės fanė ir jaučiau, kaip vaikštant tarp tų palapinių, karinių automobilių ir ginklų, užuodžiant kariuomenės kvapą kyla nerimas. Tarsi visi pasakojimai apie karą atgytų ir imtų veržtis lauk, norėtų būti išgirsti. Ilgiau vaikštant apsipratau ir buvo net įdomu, tačiau tikrai žinau, kad aš labai labai noriu, kad karo nebūtų. Ir būtų man sunku, jei mano vaikai išsirinktų su kariuomene susijusią profesiją.
Kadangi aš irgi už taiką pasaulyje, pabandžiau padaryti šiuos sausainius, kurie ir vadinasi "world peace". Gaminti buvo lengva ir smagu, tačiau iškepti dar nespėjom. Kai iškepsim, įdėsiu foto. Sausainiai gavosi kaip puikaus savaitgalio pratęsimas į pirmadienį, nes aš iš karto neperskaičiau, kad juos reikia palaikyti šaldytuve kelias valandas, tik tuomet kepti. Ką gi, taip net geriau.

Sekmadienį mes buvom kaime. Kaime turim savą trobą, savų laukų, tik savų medžių trūksta. O dar artimiausia kaimynė nupjovė patį gražiausią "mūsų vaizdo" beržą keružį. Nepaisant medžių trūkumo (jų yra, tik jie dar mažiukai, tik ką pasodinti ir į juos įlipti nesigauna), kaime yra daug kitų gerų dalykų. Buvau su vaikais pasivaikščioti, tikėjausi, kad mažoji užmigs, bet vietoj miego gavosi smagi iškyla. Perėjom veik visą kilometro ilgio kaimą, pamatėm daug kaimynų, dar daugiau vištų, taipogi ančių, žąsų ir kalakutų, karvių, arklių ir net avių. Susipažinom su vaikais ir išbandžiau viena ranka stumti vežimėlį su vaiku, kita tuo pačiu tempti triratuką su kitu vaiku. Pasirodo - įmanoma. Parėjom visi nuvargę, bet kupini įspūdžių. Ir mažoji dabar jau žino, kaip atrodo karvė, kaip - arklys, susižavėjusi rodo pirštu ir kažką savaip šneka. Grįžtant abu užmigo dar nepasiekus artimiausio miestelio...


Čia ne mūsų kaimo avys, bet jomis irgi gavom pasidžiaugti vieną gražų savaitgalį, tai pagalvojau, kad tiks prie kaimiškos temos. Ką gi, geros mums savaitės, taip sėkmingai užbaigus praeitąją.