Neatrodo taip gražiai, kaip originalūs, tačiau sausainiai gavosi tikrai skanūs. Šiuo metu dar keli yra, bet turbūt nebeilgam. Šie sausainiai smarkiai šokoladiniai, labai saldūs ir trapūs.
Kai norėjau nufotografuoti sausainius, mano didysis (reikia sugalvoti kokį kitokį įvardinimą, gal ką susapnuosiu) man neleido - uždenginėjo fotoaparatą, kaišiojo rankas į kadrą. Gerai, kad man šovė puiki mintis ir aš pasiūliau jam pačiam nufotografuoti sausainius. Nereikėjo pyktis ir gavau gerų nuotraukų, tokių kaip ši
Jis mėgsta fotografuoti ir dažnai jo nuotraukos gaunasi stebėtinai geros. Man patinka žinoti, kaip jis mato pasaulį, taigi dažnai nepagailiu fotoaparato. Jis džiaugiasi ir išnaudoja galimybes, o aš gaunu ne tik jo aplinkos atspindžius, bet ir puikių savo pačios nuotraukų.
Kuo ši diena buvo kitokia? Gal tuo, kad pailsėjusi po savaitgalio buvau geranoriška ir buvo labai lengva bendradarbiauti. O vaikams tai patinka. Kaip nušvinta dižiojo akys, kai patikiu jam kokį rimtą darbą (kasti lysves, dėlioti sausainius), kaip jis ima su pasitikėjimu aiškinti, ką daro, kaip tai atlikti geriau, kuo galėčiau jam padėti ("turiu tau labai įdomų darbelį - gal gali nunešti šitą akmenį ten... na... prie tų akmenų?" - čia jis man taip siūlė :) ). Vienas malonumas. O jau rūpestingas tuomet tampa, toks, apie kokį svajoju blogiausiomis mūsų bendravimo akimirkomis. Pasirodo, reikia tiek nedaug. Parodyti, kad pasitikiu, kad ir jis gali būti lygiavertis, kad man svarbu tai, ką jis daro. Ir dar. Tenka man pačiai užsiiminėti įdomia veikla, kuria susižavėtų ir norėtų įsitraukti. Gal tai būdas gyventi įdomesnį gyvenimą?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą