Mėlynasis ketvirtadienis

Nežinau kodėl, bet jau tradicija tapo, kad ketvirtadieniai man - sunkiausia savaitės diena. Tik labai susikaupusi ir daug mąstydama galiu išgyventi šią dieną be pykčių. Ir taip būna labai retai. Pirmadienį būnu pailsėjusi po savaitgalio, antradienis praeina iš įsibėgėjimo, trečiadienį pratempiu, o ketvirtadienis jau ir užlūžta. Tiksliau - ne ketvirtadienis užlūžta, o aš ketvirtadienį. Penktadienį vėl atsigaunu ir tuomet jau savaitgalis. Ir iš kur tokia niekam tikusi tradicija? Šiandien buvo visai gera diena, bet kažkaip ne taip baigėsi. Buvau mieste, mačiau žmones, susitikau draugų, pabuvau viena. Ir vis tiek... Nepavyko savęs apgauti. Ketvirtadienis yra ketvirtadienis. Įdomu, ką aš iš to galiu gauti? Pykčio išraiškos mokymosi galimybes?


Mano sūnus pradėjo lankyti darželį. Nors eina dar tik nuo pirmadienio ir po pusę dienos, jau atrodo toks didelis, turintis savo slaptąjį gyvenimą darželinis vaikas. Gerai, kad pavyko pakalbėti ir šie kerai kiek prasisklaidė - vėl ėmė žibėti ir šypsoti akys, vėl atsirado gyvumas. Keista tai, kad norim, kad vaikai išeitų, imtų gyventi savą gyvenimą, susirastų draugų ir praplėstų pasaulį, o po to pasidaro gaila ir norisi viską sugrąžinti, kad būtų kaip anksčiau - viskas sava ir iki mažiausio dalykėlio pažįstama... Tenka mokytis pokalbio meno. Nebūti tardymo specialybės atstove, o prisiminti psichologijos žinias ir prakalbinti dalinimusi. Šiandien iš kokio trečio karto pavyko. Gal nepamiršiu iki rytojaus. Buvo tikrai gera kalbėtis apie savo vaiką darželyje tarp kitų vaikų - smagu matyti, kad pasaulis ir už namų sienų yra draugiškas. Ačiū.