Mėlynasis ketvirtadienis

Nežinau kodėl, bet jau tradicija tapo, kad ketvirtadieniai man - sunkiausia savaitės diena. Tik labai susikaupusi ir daug mąstydama galiu išgyventi šią dieną be pykčių. Ir taip būna labai retai. Pirmadienį būnu pailsėjusi po savaitgalio, antradienis praeina iš įsibėgėjimo, trečiadienį pratempiu, o ketvirtadienis jau ir užlūžta. Tiksliau - ne ketvirtadienis užlūžta, o aš ketvirtadienį. Penktadienį vėl atsigaunu ir tuomet jau savaitgalis. Ir iš kur tokia niekam tikusi tradicija? Šiandien buvo visai gera diena, bet kažkaip ne taip baigėsi. Buvau mieste, mačiau žmones, susitikau draugų, pabuvau viena. Ir vis tiek... Nepavyko savęs apgauti. Ketvirtadienis yra ketvirtadienis. Įdomu, ką aš iš to galiu gauti? Pykčio išraiškos mokymosi galimybes?


Mano sūnus pradėjo lankyti darželį. Nors eina dar tik nuo pirmadienio ir po pusę dienos, jau atrodo toks didelis, turintis savo slaptąjį gyvenimą darželinis vaikas. Gerai, kad pavyko pakalbėti ir šie kerai kiek prasisklaidė - vėl ėmė žibėti ir šypsoti akys, vėl atsirado gyvumas. Keista tai, kad norim, kad vaikai išeitų, imtų gyventi savą gyvenimą, susirastų draugų ir praplėstų pasaulį, o po to pasidaro gaila ir norisi viską sugrąžinti, kad būtų kaip anksčiau - viskas sava ir iki mažiausio dalykėlio pažįstama... Tenka mokytis pokalbio meno. Nebūti tardymo specialybės atstove, o prisiminti psichologijos žinias ir prakalbinti dalinimusi. Šiandien iš kokio trečio karto pavyko. Gal nepamiršiu iki rytojaus. Buvo tikrai gera kalbėtis apie savo vaiką darželyje tarp kitų vaikų - smagu matyti, kad pasaulis ir už namų sienų yra draugiškas. Ačiū.

Pirmieji sausainiai ir ne tik

Miega. Abu mažieji mano šios dienos kompanjonai. Tokia ilga ši diena buvo. Tiek daug visko veikėm. Prie visų kasdienių ir nekasdienių pirmadienio veiklų ir sausainius spėjom iškepti, ir juos nufotografuoti.



Neatrodo taip gražiai, kaip originalūs, tačiau sausainiai gavosi tikrai skanūs. Šiuo metu dar keli yra, bet turbūt nebeilgam. Šie sausainiai smarkiai šokoladiniai, labai saldūs ir trapūs.

Kai norėjau nufotografuoti sausainius, mano didysis (reikia sugalvoti kokį kitokį įvardinimą, gal ką susapnuosiu) man neleido - uždenginėjo fotoaparatą, kaišiojo rankas į kadrą. Gerai, kad man šovė puiki mintis ir aš pasiūliau jam pačiam nufotografuoti sausainius. Nereikėjo pyktis ir gavau gerų nuotraukų, tokių kaip ši



Jis mėgsta fotografuoti ir dažnai jo nuotraukos gaunasi stebėtinai geros. Man patinka žinoti, kaip jis mato pasaulį, taigi dažnai nepagailiu fotoaparato. Jis džiaugiasi ir išnaudoja galimybes, o aš gaunu ne tik jo aplinkos atspindžius, bet ir puikių savo pačios nuotraukų.

Kuo ši diena buvo kitokia? Gal tuo, kad pailsėjusi po savaitgalio buvau geranoriška ir buvo labai lengva bendradarbiauti. O vaikams tai patinka. Kaip nušvinta dižiojo akys, kai patikiu jam kokį rimtą darbą (kasti lysves, dėlioti sausainius), kaip jis ima su pasitikėjimu aiškinti, ką daro, kaip tai atlikti geriau, kuo galėčiau jam padėti ("turiu tau labai įdomų darbelį - gal gali nunešti šitą akmenį ten... na... prie tų akmenų?" - čia jis man taip siūlė :) ). Vienas malonumas. O jau rūpestingas tuomet tampa, toks, apie kokį svajoju blogiausiomis mūsų bendravimo akimirkomis. Pasirodo, reikia tiek nedaug. Parodyti, kad pasitikiu, kad ir jis gali būti lygiavertis, kad man svarbu tai, ką jis daro. Ir dar. Tenka man pačiai užsiiminėti įdomia veikla, kuria susižavėtų ir norėtų įsitraukti. Gal tai būdas gyventi įdomesnį gyvenimą?

Šeiminis savaitgalis

Šis savaitgalis buvo labai šeimyninis ir labai puikus. Pirmą kartą gyvenime dariau bulvinius antspaudus. Nors tai paprasta vaikiška pramoga, buvo smagu juos pjaustyti, mirkyti į dažus ir dėlioti ornamentus. Nors ir nepavyko įtraukti daugiau nei vieno šeimynykščio į šią veiklą, dėl to nebuvo liūdna - visi bent galėjo pasidžiaugti mano geltonom žvaigždutėm, raudonom širdutėmis ir žaliais rombais. Žinau, kad kada nors vėl to imsiuosi, tik pabandysiu sudominti ir vaikus.
Savaitgalį buvom kariuomenės šventėje Vingio parke. Dar sykį pasidžiaugėm šiuo puikiu parku. Buvo labai miela matyti daug šeimų su vaikais, daug patenkintų žmonių. Puikus oras ir paukščių trelės pagyvino iškylą. Keistai veikė kariuomenės iškilmės. Nors mes buvom dar prieš pačią šventę, visa parko estrados teritorija buvo apstatyta kariniu miesteliu.



Nesu kariuomenės fanė ir jaučiau, kaip vaikštant tarp tų palapinių, karinių automobilių ir ginklų, užuodžiant kariuomenės kvapą kyla nerimas. Tarsi visi pasakojimai apie karą atgytų ir imtų veržtis lauk, norėtų būti išgirsti. Ilgiau vaikštant apsipratau ir buvo net įdomu, tačiau tikrai žinau, kad aš labai labai noriu, kad karo nebūtų. Ir būtų man sunku, jei mano vaikai išsirinktų su kariuomene susijusią profesiją.
Kadangi aš irgi už taiką pasaulyje, pabandžiau padaryti šiuos sausainius, kurie ir vadinasi "world peace". Gaminti buvo lengva ir smagu, tačiau iškepti dar nespėjom. Kai iškepsim, įdėsiu foto. Sausainiai gavosi kaip puikaus savaitgalio pratęsimas į pirmadienį, nes aš iš karto neperskaičiau, kad juos reikia palaikyti šaldytuve kelias valandas, tik tuomet kepti. Ką gi, taip net geriau.

Sekmadienį mes buvom kaime. Kaime turim savą trobą, savų laukų, tik savų medžių trūksta. O dar artimiausia kaimynė nupjovė patį gražiausią "mūsų vaizdo" beržą keružį. Nepaisant medžių trūkumo (jų yra, tik jie dar mažiukai, tik ką pasodinti ir į juos įlipti nesigauna), kaime yra daug kitų gerų dalykų. Buvau su vaikais pasivaikščioti, tikėjausi, kad mažoji užmigs, bet vietoj miego gavosi smagi iškyla. Perėjom veik visą kilometro ilgio kaimą, pamatėm daug kaimynų, dar daugiau vištų, taipogi ančių, žąsų ir kalakutų, karvių, arklių ir net avių. Susipažinom su vaikais ir išbandžiau viena ranka stumti vežimėlį su vaiku, kita tuo pačiu tempti triratuką su kitu vaiku. Pasirodo - įmanoma. Parėjom visi nuvargę, bet kupini įspūdžių. Ir mažoji dabar jau žino, kaip atrodo karvė, kaip - arklys, susižavėjusi rodo pirštu ir kažką savaip šneka. Grįžtant abu užmigo dar nepasiekus artimiausio miestelio...


Čia ne mūsų kaimo avys, bet jomis irgi gavom pasidžiaugti vieną gražų savaitgalį, tai pagalvojau, kad tiks prie kaimiškos temos. Ką gi, geros mums savaitės, taip sėkmingai užbaigus praeitąją.

Patirtys ir išmokimai

Ketinau šiandien parašyti apie viena, bet mąstydama apie savo dieną pagalvojau - mano vaikai išmoksta tikrai daug naujų dalykų. Šiandien mažoji išbandė piešimą su teptuku, padėjo sudaužti kiaušinį pusryčiams, didysis... na va ir nežinau, ką mano vaikai patyrė naujo per šią dieną. O juk mūsų gyvenimas - patirčių grandinė. Kažkada nusprendžiau, kad man svarbu, jog vaikai patirtų įdomių, naujų, įsimintinų akimirkų, kad būtų apie ką su jais kalbėtis, ką prisiminti. Šiandien popiet lijo, todėl neišvykom į numatytą žygį, gal tai turėjo būti pagrindinė šios dienos patirtis. Deja, neįvykusi :(


O ką aš išmokau per šią dieną? Ar man dar nevėlu mokytis? Pradžioj atrodė, kad nieko - tuščia. Tačiau po to atklydo prisiminimas iš šios dienos - išmokau, kad negaliu paimti vaiko darbo, kol jis dar nebaigtas. Kad ir kaip gražiai man atrodytų. Nes tai ne mano, tai kito kūryba. Ir darbas gali tapti dar gražesniu, į jį gali būti įpinta dar daugiau jausmų. O jei pripuolusi šaukdama - kaip gražu, kaip gražu, gal piešk kitą!!! - čiupsiu už darbo, galim ir pamiršti, kad ne rezultatas kūryboje svarbiausias. Svarbu pats procesas. O, kaip įsijautę šiandien piešė vaikai!! Negalėjau atsižiūrėti. Daug malonumo galima gauti vedžiojant teptuku po popierių. Ir dar daugiau - mirkant jį į dažus (mažajai buvo svarbiausia - mirkyti). O po to dar su pirštais visą darbą užbaigti. Kaifas.

Pradžia

Štai ir pradžia. Vieną vėlų pavasario vakarą nusprendžiau, kad esu pribrendusi rašyti. Turiu minčių, o kaip seksis, parodys laikas. Dienoraščio pavadinimas atėjo savaime, o taip bijojau, kad nesugalvosiu jokio pavadinimo - kažkaip sunkiai sekasi su jais. Kada nors papasakosiu ir mamos fotelio istoriją. Dabar tik pasakysiu, kad mamos fotelis šiuo metu yra oranžinis, mediniais ranktūriais ir supamas. O sėdint jame nutinka visokių gerų dalykų. Galima sakyti, kad šis fotelis turi savą gyvenimą. Apie tai ir bus mano mintys. Pradžioje dar bandysiu susidraugauti su dienoraščio rašymo stiliumi, išsiaiškinti, kaip įkelti nuotraukas. Linkiu sau sėkmės ir pasitenkinimo iš to, ką ketinu daryti.



Štai ir paveikslėlis. Ši pradžia - tarsi vėliavos iškėlimas. Nieko tokio, kad neatpažįstama vėliava. Svarbu, kad gerai plevėsuoja. Iki.